+370 315 74 919 kg@benediktas.alytus.lm.lt

Gaisras, arba Saurono žūtis

Vieną gražią rudens naktį, kai žvaigždžių liūliuojama snaudė senutėlė pilnatis, giedro dangaus nedrįso drumsti lėktuvų uodegos, atskrido slibinas, vardu Sauronas.

Žiaurus buvo  Sauronas. Padegęs jau ne vieną miestą. Klaidžiojo Sauronas po plačią padangę, ieškodamas to, kuris kažkada į jo nasrus įmetė klastingąjį žiedą, žiedų valdovą. Toks jo tikslas buvo ir mūsų gimtajame Alytuje – surasti žiedo nešėją. Jam niekas nesutrukdydavo, niekas neišdrįsdavo pasipriešinti, nes Saurono akys degė kerštu, pergalės troškimu taip, kad vos tik žmonės žvilgtelėdavo jam į akis, iškart virsdavo pelenais.

Gerai, kad šį kartą Sauronas viso miesto nepadegė, o tik vieną padangų karalystę. Kaip manot, kodėl pasirinko padangas? Nejaugi jos jums neprimena užburtojo žiedo? Išvydęs tokią gausybę juodųjų žiedų, Sauronas pamanė, jog kažkas yra net galingesnis už jį patį. Šitokia galybė juodųjų žiedų, ištrauktų iš paties pragaro. „Nieko nebus, – pagalvojo Sauronas, – sunaikinsiu juos. Nebeliko mano mielojo, nebeliks ir šitų pragaro išperų.“

Vos tik pūstelėjo Sauronas savo galingais nasrais pragaro liepsną, užsidegė, supleškėjo padangų karalystė. Spjaudė liepsnas Sauronas kairėn dešinėn, o gaisro tvaikas vis stiprėjo. Atskubėjo gaisrininkai ir puolė į mūšį. Galvojo gaisrininkai, kad užgesins padangų karalystę per vieną dieną, bet jie nežinojo, jog ten milžiniškas slibinas siautėja, pats galingasis Sauronas. Nenutuokė gaisrininkai, koks nuožmus priešininkas jų laukė, nenutuokė ir Sauronas, kad jam neįveikt atkaklių mūsų žmonių.

Narsiai kovėsi gaisrininkai, putomis ir vandeniu slopindami slibino liepsnas. Bijojo narsūs miesto gynėjai slibino Saurono, bijojo jo kiekvienas miestelėnas – nuo mažiausio iki didžiausio. Bijojo slibino visi…

Tačiau su džiaugsmu šiandien pranešu: mūšis baigėsi, slibino nebėra. Daugiau tokių gaisrų nebus, nes sudegė paskutinis slibinas visame pasaulyje! Žuvo Sauronas.

„Ačiū“ alytiškiai taria visiems drąsiems mūsų gaisrininkams, prisidėjusiems prie paskutinio slibino gaisro gesinimo. O aš, tomis žiauriomis dienomis trumpam išvykęs iš Lietuvos, ėmiau ir suguldžiau poemėlę apie Saurono žūtį:

 

Tarsi apklotą išbarstęs rūką, snaudė šilas Nemuno glėby.

Tarsi trūktų ko toje ramioj nakty, nerimo išaušo laikas.

Slibinas Sauronas liovėsi miegojęs, nutarė ugnim pažadinti visus.

Padangų jis tūkstančius užkūrė ir bėda pabeldė į mūsų namus.

Tik išgirdusi pavojaus varpą, į gynybą stojo miesto įgula narsi

ir su priešu niekdariu tuoj surėmė pečius visi.

Daug dienų kova ta vyko, teko daug patirt visiems.

Kovoje tik didvyriai išliko, pavyzdys jie mums mažiems.

Pikto slibino neliko, užrakino sielą jo požemiuos giliuos.

 

Adris Jakubauskas

 

No votes yet.
Please wait...
Close Menu
Skip to content